LT  EN  
 
  Martin A. Dege

Projektai    In Memoriam 2005    

Kryžiaus kelio apmąstymas su kun. Alfonsu Lipniūnu

BERČIŪNAI (Panevėžio raj.) 2007 04 06


VILTIES ROŽĖ KANČIOS SLĖPINYJE



Įžanga
Susirenkame į Berčiūnus, kad vėlei apmąstytume kryžiaus kelio slėpinį – kančios ir vilties tikrovę. Čia, Berčiūnuose, kur vasaromis klega jaunimas, kur bėgiais tolsta traukiniai ir vis primena negrįžusiuosius, kur senosios bažnyčios pamatus ir naująją šventovę sujungia meniškas kryžiaus kelio ansamblis, susirenkame Didžiojo Penktadienio tylai. Toje tyloje tegul sustiprėja mūsų bendrystė su tuo, kuris pašaukė į gyvenimą ir dovanojo amžinybės ilgesį. Toji tyla tegul įkvepia norą tarnauti ir kurti net tuomet, kai nėra tikslo, prasmės ar naudos. Toji tyla tegul padeda ištverti pašaukime iki paskutinio atodūsio.

Apmąstydami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios kelią, prisiminkime Žmogaus, Tautos bei asmeninę kančią, savuosius vargus ir išbandymus. Melskime Dangiškąjį Tėvą malonės, kad galėtume dorai gyventi kasdienybėje, tinkamai įvykdyti pareigas, uoliai darbuotis dėl Jo garbės ir žmonių gerovės bei pasiruošti žadėtajai amžinybei. Šiuo kryžiaus keliu mus lydės kunigas kankinys Alfonsas Lipniūnas – degęs tarnystės ir maldos dvasia, tarnavęs artimui, liudijęs viltį net tada, kai, rodės, jos visai nebebus.

Pirmoji stotis. Viešpats Jėzus nuteisiamas mirti
K. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave.

Kunige Alfonsai, Tu atėjai, kad savo gyvenimu mums paliudytum Dievo meilę ir ištikimybę draugystėje. Tu norėjai, kad toji veikli meilės ugnis liepsnotų mūsų kasdienybėje ir net beviltiškos kančios apsuptyje nepaliovei liudyti amžinųjų vertybių. Išmelski pas Viešpatį malonių, kad nebijodami pavojų ir nepasiduodami visuomenės spaudimui būtume Gerosios Naujienos skelbėjas ir liudytojai.
Melskime, kad Bažnyčios skelbiama Prisikėlimo žinia pasiektų atokiausius pasaulio pakraščius.

Antroji stotis. Viešpats Jėzus paima nešti kryžių
K. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave.


Kunige Alfonsai, Tu buvai ištikimas kunigystės pašaukimui ir visas jėgas padovanojai žmonėms. Net kančios akivaizdoje Tu rūpinaisi Tautos reikalais, rūpinaisi jaunimu, rūpinaisi pasidalinti paskutiniu duonos kasniu. Tu nepabūgai kančios, nepabūgai mirties, nes Dievą ir žmogų labiausiai mylėjai. Uždegi ir mus ta drąsa, kad sunkumuose ištvertume, kad pasitiktume ir skausmą ir džiaugsmą, kad pasitikėtume Dievu, kuris ten tamsiausioje bedugnėje nepalieka savojo kūrinio.
Melskime drąsos ir vilties visiems, kurie darbuojasi misijų kraštuose.

Trečioji stotis. Viešpats Jėzus parpuola po kryžiumi
K. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave.

Kunige Alfonsai, Tu su nuolankumu priėmei savojo gyvenimo kryžių, kad būtum apaštalas ir pavyzdys. Tu sakei: „Ne idealas pasiektas, - neapgaudinėk savęs, - bet įrankis, kurį paėmęs tik pradėsiu darbą dirbti, prie idealų artintis“. Išmelski mums malonės, kad stengtumės atpažinti Dievo valią savo gyvenimuose, kad pažintume Bažnyčios slėpinį ir savo bendruomenę, su kuria artinamės pažadėtojo išganymo keliu. Meldžiame už atsivertusius ar trokštančius atsiversti žmones. Tegul jų pasiryžimas būna sąmoningas ir atneša vaisių tikinčiųjų bendruomenėms.

Ketvirtoji stotis. Viešpats Jėzus susitinka savo Motiną
K. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave.

Kunige Alfonsai, šiandien prisimename Tavo pamaldžius gimdytojus ir Tavo tėviškės aplinką. Vargų ir nepriteklių spaudžiamas nepabūgai atsiliepti į Dievo kvietimą, o primicijų metu pasakei, kad tarnausi ne giminėms, bet visiems žmonėms, kad malda yra kasdieninio ištikimo gyvenimo įkvėpėja. Išmelski šeimoms ir jauniems tėvams drąsos ir sąmoningo rūpesčio savo vaikais, kurie yra dovana pasauliui, dovana bendruomenei, dovana kiekvienam iš mūsų, nes tik draugystėje gyvendami galime vienas kitą praturtinti.
Meldžiame už motinas, kurios negerbia arba pražudo gyvybę bei nevykdo motinystės pareigų

Penktoji stotis. Simonas Kirenietis padeda Viešpačiui Jėzui nešti kryžių
K. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave.

Kunige Alfonsai, Tu pasakei, jog svarbiausia laikytis vienybės, kitiems užleisti geresnę vietą ir pagarbą, juk „praėjusi valandėlė, jei nesunaudota Dievo garbei ir sielų išganymui, žuvusi amžinybei. Todėl dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti“. Šiandien prisimename Tavo Ganytoją vyskupą Kazimierą Paltaroką, kuris Tau padėjo apaštalauti ir įgyvendinti tai, kam Dievo buvai pašauktas. Padėki ir mums būti dėkingiems kiekvienam, kuris ištiesia vilties ranką, kuris ašarą nušluosto, kuris nusišypso.
Meldžiame, kad savo kasdienybėje darbais, žodžiais ir asmeninio gyvenimo pavyzdžiu sugebėtume liudyti Jėzaus Kristaus meilę ir gailestingumą žmonijai.

Šeštoji stotis. Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą
K. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave.

Kunige Alfonsai, Tu rašei: „Todėl taip ramu, gera, bet drauge didelis ilgesys eiti arčiau, arčiau Kristaus. Jo liepsnomis užsidegti ir vesti klajojančius žmones į gyvenimą, laimės rytojų, kuriame nėra vargšų, neteisybės.<...>. Todėl prašau Tave, Dievuli, neapleisk manęs, suteik tos meilės, be kurios šals mūsų krūtinės, kuo daugiau, kad visur tematyčiau Kristaus sūnus – dukteris ir visiems rodyčiau širdingiausią užuojautą, broliškumą“. Kunige Alfonsai, išmokyki mus deramai panaudoti gautas dovanas ir talentus, kad savo gyvenimu kitiems parodytume Kristų, o ne atitolintume ar užstotume.
Meldžiame, kad sugebėtume vykdyti gailestingumo darbus, kad nebūtume šalti ir abejingi kitų skausmui, nevilčiai, abejonėms bei skurdui.

Septintoji stotis. Viešpats Jėzus parpuola antrą kartą
K. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave.

Kunige Alfonsai, Tu sakei: „Einu lyg šmėkla, patsai menkai tesusivokdamas, kitiems džiaugsmo nešti“. Ir niekas Tavęs nesulaikė, niekas neišgąsdino, niekas nesudrausmino, nes Tavojo darbo dirvonas – žmonių bendruomenė. Jokie kaltinimai Tavęs neatbaidys, neužgesins liepsnojančios tikėjimo ir tarnystės dvasios. Tad Kristuje būk mums tarnystės ir doro gyvenimo pavyzdys.
Meldžiame, kad sugebėtume atleisti blogą darantiems, kad išdrįstume pasakyti tiesą ir ją ginti.

Aštuntoji stotis. Viešpats Jėzus ramina verkiančias moteris
K. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave.

Kunige Alfonsai, Tu savo žodžiais gaivinai suvargusią bendruomenę ir nusiminusį jaunimą. Tu savo žodžiais įkvėpei viltį kovoti ir nepasiduoti, Tu net netikinčius ir abejojančius paskatindavai mąstyti ir ieškoti gyvenimo prasmės. Juk dar ne viskas prarasta. Tikrai, dar ne viskas prarasta. Tad ir mums išmelski malonės, kad išdrįstume abejingiems kalbėti apie tikėjimą, kad nenusisuktume nuo tų, kurie abejoja, priekaištauja, kurie nusuka veidą ir nori kenkti. Juk tokia Tėvo valia – mylėti ir ištikimuosius, mylėti ir klystančiuosius.
Meldžiame už savo Tėvynę.

Devintoji stotis. Viešpats Jėzus parpuola trečią kartą
K. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave.

Kunige Alfonsai, Tu rašei: „Juo tolyn, tuo ugningesnis daraus.<...>. Vidujinis džiaugsmas beveik niekados neapleidžia sielos. Juo arčiau Kristaus, juo arčiau gyvybės šaltinio, juo karštesnė malda – tuo darbas sėkmingesnis. <...>. Duok, Dieve, ir toliau savo pagalbos ir malonių. Be Tavęs juk niekas esu“. Kunige Alfonsai, išmelski mums malonės, kad nepasiliktume tamsoje ir nuodėmėje, kad paslydę ar susitepę norėtume pakilti ir sugrįžti prie Dievo, iš kurio srūva gailestingumo versmė. Mokiki mus visuomet naudotis sakramentais – dangiškojo valgio pirmavaizdžiu.
Meldžiame už išvykusius iš Lietuvos.

Dešimtoji stotis. Viešpačiui Jėzui nuplėšia drabužius
K. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave.

Kunige Alfonsai, Tu likai vienas. Toje kančioje ir paniekinime Tu tikrai likai vienas. Toks pat kaip ir Kristus – vienas – be mokinių, be ištikimųjų. Kam bebuvo brangi Tavoji kunigystė, Tavieji pasiryžimai, Tavasis rūpestis dvasios reikalais. Ar nepastebėjai, kad viskas eina į pabaiga, kad kančia ir mirtis viską užbaigs? Ir šioje tamsoje Tu klausei išpažinčių, atnešdavai Kristų žmonių širdis, dalinai duoną – kasdienybės maistą. Tik tikėjimas ir iš jo plaukianti viltis galėjo Tave įkvėpti paskutinėms akimirkoms. Žmogiškoji viltis jau buvo mirusi. Bet Kristus veda toliau – į savąją mirtį, į savąjį Prisikėlimą, kuomet žmonės pakelia akis į Kryžių.
Kunige Alfonsai, mokiki mus pajusti galią silpnumą ir gerbti Kryžių, kuris atkūrė Dievo ir žmogaus draugystę, kuris per Kristų padovanojo įsūnystės tikrovę.
Meldžiame už vyskupus, kunigus, diakonus, vienuolius ir vienuoles. Viešpatie, teik jiems ištvermės tarnystėje ir padėk gyventi pašaukime.

Vienuoliktoji stotis. Viešpatį Jėzų kala prie kryžiaus
K. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave.

Kunige Alfonsai, Tu rašei: „Šiandien kilo daug, daug tylaus noro susikaupti, viską daryti su giliu maldingumu. <...>. Kam man turtai? Jie visi visi kitų labui. Kam man skanesni valgiai? Aš ir taip, Dievui dėkui, stiprios sveikatos. Kam ilgai miegoti? Kam nešti tuščiam į praeitį ir taip trumpas gyvenimo minutes. Šalin savo valią! Ambiciją! Viską atlikti, nukęsti dėl Kristaus, dėl sielų išganymo. Dievuli, noriu statyti kryžių ant praėjusio gyvenimo“. Kunige Alfonsai, įkvėpki mus sąmoningiems ir tikslingiems darbams, kad visą laiką paskirtume Tau ir artimui.
Meldžiame už tuos, kurie gynė tėvynės ir kiekvieno laisvę.

Dvyliktoji stotis. Viešpats Jėzus miršta ant kryžiaus
K. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave.

Kunige Alfonsai, Tu paaukojai savo gyvenimą Dievui ir žmonėms. Tu besąlygiškai padovanojai save ir atidavei viską, ką turėjai. Tu mirei kankinio mirtimi. Tu buvai paliktas tremtyje. Tu buvai užmirštas, bet kartu paslėptas ir saugomas lūpų tyloje. Tavo gyvenimo pavyzdys, Tavo žodžiai ne vienam užaugino dvasios sparnus ir neleido paklysti tamsoje ir melo apsuptyje. Atrodo, kad su Tavo mirtimi viskas baigėsi. Ką pasiekei, ką išgelbėjai. Buvo kur kas tvirtesnių už Tave, buvo galingesnių, buvo įtakingesnių, buvo nuožmiųjų, kurie nemato žmogaus. Bet Tavo gyvenimo saulė nenustojo šviesti. Ir dabar senesnioji karta dar pamena Tavo pamokslus, Tavo viltingus žodžius. Tavo pavyzdys užaugino ateities kartas – tautiškas, patriotiškas, tikinčias, kovojančias.
Kunige Alfonsai, kreipki mūsų žvilgsnius į Viešpatį, kuris pamilęs žmogų leido savo Sūnui apsivilkti žmogyste. Išmelski malonės, kad nestokotume pirmųjų amžių krikščionių dvasios, kad mūsų gyvenimas turėtų įtakos šeimų bendruomenės ir ateičiai.
Meldžiame už tuos žmones, kurie gyvena nelaimių, karų ir įvairių nepriteklių apsuptyje.

Tryliktoji stotis. Viešpatį Jėzų nuima nuo kryžiaus
K. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave.

Kunige Alfonsai, Tu rašei: „Kaip tik dabar dažniau siela veržiasi prie Amžinybės šaltinio, prie susitelkimo. <...>. Kad turėtų žmonės gilesnį tikėjimo supratimą, daug laimingesnis būtų gyvenimas, mažiau kovų, pykčio. <...>. Duok man sielų, visa kita paimk“. Ir po Kristaus mirties, ir po Tavosios agonijos, atrodo, pasaulis toliau ramiai snaudė. Kam reikalingi išsišokėliai, ardantys ir griaunantys tai, kas tamsu , bet patogu, kas netinkama, bet traukia akį, kas nedora, bet įtakinga. Dievui nebelieka vietos žmogaus kasdienybėje, kur tiek daug neteisybės, prievartos, įtakos, konkurencijos, pinigų... Žmogus, turėdamas laisvą valią ir išmintį, nori gyventi ir būti Dievu, bet be Dievo, tik savųjų pastangų ir ambicijų vedamas. Kunige Alfonsai, išmelski širdies jautrumą, kad tinkamai suvoktume save, kad būtume ne pasaulio sodo viešpačiai, bet tik tarnai, klausantys savojo Šeimininko.
Meldžiame, kad pajėgtume dorai gyventi ir vengti nuodėmės.

Keturioliktoji stotis. Viešpatį Jėzų laidoja
K. GARBINAME TAVE, Viešpatie Jėzau Kristau ir šloviname Tave.

Kunige Alfonsai, Tu rašei: „Matydamas tokius būrius einančių prie šv. Komunijos, negalėjau susilaikyti neverkęs: įspūdis begalinis! Sunkiais laikais – persekiojimų laikais tokia organizuota armija pasišventėlių – tiesiog stebuklas! Pilnai tikiu, kad Dievo Apvaizda sunkiais laikais duoda žmonėms ypatingos malonės persiimti, nežiūrint jokių pavojų, Jo idėjomis. Gyvuok Kristau Karaliau, širdyse!
Kaip tik kapo tikrovėje gimsta tikėjimas ir atgaivinama viltis. Tuščio kapo scena sutrikdė ne tik moteris bet taip pat vis dar bijančius mokinius. Tegul toji patirtis aplanko ir mūsų širdis. Pamatykime kunigo Alfonso veide amžiną saulę – darbų pilnatvę ir nuskaistinimą bei prisikėlimo tikrovės brėkšmą. Pamatykime prisikėlimą ir Kristaus veide, kuris dieviška galia ir savo kraujo kaina atpirko mūsų nuodėmes ir nuskaistino kasdienybę, nes Jis – mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Toks Dievo planas – susigrąžinti ir išgelbėti klystantį žmogų. Kristus mūsų širdyse pasėjo viltį, kad dabar jau nemirsime, dabar nuskaidrinti ir išbaltinti Jo kraujyje amžinai gyvensime Švč. Trejybės gelmėse ir Dievą regėsime veidas į veidą.
Kunige Alfonsai, išmelski malonės, kad mūsų darbai pateisintų žodžius, o žodžiai nesiskirtų nuo darbų. Meldžiame, kad būtume tikėjimo, vilties ir meilės skleidėjai. Viešpatie, saugoki jaunimą ir šeimas.

Pabaiga

Kartu su Viešpačiu ir kun. Alfonsu Lipniūnu apmąstėme kryžiaus kelią, apmąstėme Žmogaus, Tautos ir kiekvieno iš mūsų kančios ir išbandymų kelią. Tegul šis apmąstymas suteikia jėgų veikliai darbuotis kasdienybėje ir būti ištikimais Kristaus mokiniais kasdienybėje. O vilties rožė tesužydi skausmo ir kančios kelyje, tebūna ji tarytum pasitikėjimo, gailestingumo properša. Gėris nugali, gėris tikrai nugali ir pasaulį veda šviesos keliu. Tokią viltį mums skelbia kunigo Alfonso Lipniūno gyvenimas. Tokia viltį mums suteikia Išganytojo kančia, mirtis ir prisikėlimas. Būkime Prisikėlimo žmonės, nes Dievas dėl žmogaus padarė viską – atidavė Kristų į žmonių rankas, kad išgelbėtų jį iš tamsos ir padarytų jį amžinybės vaiku ir dangiškosios karalystės amžinu dalininku.




Pagal diakono Justo Jasėno apmąstymus parengė ir išleido:
"Panevėžio vyskupijos jaunimo centras"
Adresas: Marijonų g. 24 , Panevėžys 35138,
Tel/ faksas.: (8 45) 507 794
 
  © e-Solution: InDis Baltic