LT  EN  
 
  Martin A. Dege

Projektai    Siekiu būti kaip jie...     

Kelionių menininkas, alpinistas Vladas VITKAUSKAS

2007 gegužės 21 d. (pirmadienis), 11:30


Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinė mokykla
(Parko g. 19, Panevėžys)


„Kiekvienas galime turėti savąjį Everestą“

Vladas Vitkauskas_Portr virs Birstono 10 30

 


Alpinistas VLADAS VITKAUSKAS
(*1953)

K Ū R Y B I N Ė  BIOG R A F I J A

\'\' V l a d a s V I T K A U S K A S gimė 1953 05 07 Viduklėje, Raseinių raj. 1970-1975 studijavo Kauno politechnikos institute. 1993 pirmasis iš Baltijos šalių įkopė į aukščiausią pasaulio kalną Everestą, pirmasis pasaulyje iškėlė savo valstybės – Lietuvos – vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse. Fondo “Everestas” vadovas; Lietuvos alpinizmo asociacijos steigėjas ir prezidentas 1996-1999; “Valdo Adamkaus Fondo” steigėjas (1997); nuo 2003 Lietuvos kultūros fondo valdybos narys; Tautos namų santaros tarybos narys; Žemaičių kultūros, akademinio jaunimo ir vaikų paramos fondo valdybos narys; Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos keliautojų sąjungos, Lietuvos Vydūno draugijos narys; aukščiausio Lietuvos kalno Aukštojo bei jo aplinkos sutvarkymo ir naudojimo iniciatyvinės grupės steigėjas ir veiklos koordinatorius. Nuo 1996 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

Svarbiausi darbų ciklai :
“Laisvės žygis: nuo Gedimino kalno iki Everesto” (1996); “Aukščiau pasaulio viršukalnių” (1997); “Į žymiausias pasaulio kalnų viršūnes” (1998); “Ignoto Domeikos keliais iki aukščiausio Žemės ugnikalnio” (2002); “Kalnų karalystėse ant Žemės “stogo” (2004).

Personalinės parodos: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Vilnius, 1997; Lietuvos keliautojų sąjunga, Vilnius, 1997; Filharmonija, Kaunas, 1997; M.K. Čiurlionio namai, Vilnius, 1998; Viešoji biblioteka, Raseiniai, 1998; Kūno kultūros ir sporto departamentas, Vilnius, 1998; Parodų salė, Telšiai, 1999; Menininkų namai, Klaipėda, 1999; P. Višinskio viešoji biblioteka, Šiauliai, 1999; G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Panevėžys, 1999; Kultūros rūmai, Ukmergė, 1999; Viešoji biblioteka, Anykščiai,1999; M. Daukšos viešoji biblioteka, Kėdainai, 1999; Viešoji biblioteka, Plungė. 2000; Kraštotyros muziejus, Užpaliai, 2001; Kraštotyros muziejus, Marijampolė, 2001; “Santakos” muziejus, Tauragė, 2000; Naftininkų kultūros centras, Mažeikiai, 2001; Kultūros centras, Kelmė, 2001; Kraštotyros muziejus, Kelmė, 2001; Teatras, Alytus, 2001; Muziejus, Rietavas, 2002; Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Vilnius, 2002; Muziejus, Biržai, 2002; Viešoji biblioteka, Kupiškis, 2002; Geografijos ir geologijos institutas, Vilnius, 2002; Lietuvos geologijos tarnyba, Vilnius, 2002; Kultūros namai, Pakruojis, 2002;Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos vasaros skaitykla, Palanga, 2003; Biblioteka, Svėdasai, 2003; Vilniaus pedagoginis universitetas, Vilnius, 2003; Žemaičių dailės muziejus, Plungė, 2003; Viešoji biblioteka, Birštonas, 2004; Krašto muziejus, Rokiškis, 2004; Kultūros centras, Kaišiadorys, 2004; Parodų galerija, Ramygala, 2004; Kultūros centras, Krekenava, 2004; Parodų galerija, Naujamiestis, 2004; Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos vasaros skaitykla, Palanga, 2004; Krašto muziejus, Pasvalys, 2004; Etnokultūros centras, Ignalina, 2005; Bažnyčia, Senoji Varėna, 2005; Kultūros centras, Varėna, 2005; Dzūkijos nacionalinio parko informacojos centras, Merkinė, 2005; Kauno raj. viešoji biblioteka, Garliava, 2006; Molėtų astronomijos observatorija, Kulionys, 2006; Anykščių koplyčia.

Grupinės parodos: “Gamtos pasaka. Kelionės”, Nacionalinė galerija, Vilnius, 1998; Lietuvos alpinistų fotografijos ir dailės paroda, Panevėžys, 1998; “W.W.T.Ph.’99”,Vilnius, 1999; “Ignotui Domeikai – 200”, UNESCO būstinė, Paryžius, 2002; “Ignoto Domeikos takais Čilėje”, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, 2002; “4-oji Pasaulio žemaičių profesionalaus meno paroda”, Plungė, 2003; “Gyvos žemės mintys”, Mažeikiai, 2003.

Konkursai: tarptautautinių fotografijos konkursų "World Wide Tour Photo '99" (1999), "Gyvos žemės mintys" (2003) prizininkas.

Leidiniai:
Everestas / kalendorius. – Vilnius: Du Ka, 1993;
Aukščiau pasaulio viršukalnių / Above the Peaks of the World. – Vilnius: Du Ka, 1998.
Everestas – manoji lemtis. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002.

Apdovanojimai: Kūno kultūros ir sporto departamento prie LR Vyriausybės medaliai – “Už aukštus sportinius pasiekimus” (1993), “Už nuopelnus Lietuvos sportui” (1993, 1998), Aukso medalis “Už nuopelnus Lietuvos sportui” (2003); Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medalis (1994); Tarptautinio “Fair Play” komiteto Garbės diplomas (1997); LR Prezidento atminimo ženklas LR pakvietimo į NATO proga (2002); Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpinė žvaigždė (2003); Lietuvos neolimpinio komiteto Garbės ženklas (2003).

Bibliografija (išskyrus laikraščiuose):
Veidas (Vilnius, 1992, 1993, 1997); Santara (Kaunas, 1993, 1996, 2007); Švyturys (Vilnius, 1993, 1998); Lithuania in the World (Vilnius, 1993, 1994, 1995, 1996, 1998, 2004); Pasaulio lietuvis (Lemontas, JAV, 1993); Soul moments (Berklis, JAV, 1997); Ieva (Vilnius, 1994, 1995, 2005); Moteris (Vilnius, 1995); Laima (Vilnius, 1996); Geografinių atradimų istorija (Vilnius, 1997); Dievų tyla (Utena, 1997); Sievietes pasaule (Riga, Latvija, 1998); Susipynusios vieno medžio šakos (Vilnius, 1999); Litauen. Fakten und Zahlen (Vilnius, 2000); Lietuvos žemė (Kaunas, “Šviesa”, 2000); Lietuvos sparnai (Vilnius, 2000); Betygalos žemė (Vilnius, 2001); Lithuania. An Outline (Vilnius, 2001); Encuentro Diplomatico (Madridas, Ispanija, 2001); Himalajų šviesa (Vilnius, 2001); Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 1-7 (Vilnius, 2001-2005); Atacama (Copiapo, Čilė, 2002); Ignotas Domeika 1802 – 1889 (Vilnius, 2002); Mokslas ir technika (Vilnius, 2002); Pasaulio geografija (Šiauliai, 2002); Lietuvos rekordų knyga (Vilnius, 2002); Mokslas ir gyvenimas (Vilnius, 2002, 2003); Tarp knygų (Vilnius, 2002); Kelionių magija (Vilnius, 2002, 2004); Mano kelionės (Vilnius, 2002); Žvilgsnis į pasaulį (Vilnius, 2003); Geografijos aidai (Vilnius, 2003); Kelionės ir pramogos (Vilnius, 2003); Sveikas žmogus (Kaunas, 2003); Kultūros barai (Vilnius, 2003, 2004); Bitės pasaulis (Vilnius, 2006); 13x13 (Vilnius, 2006)
Lietuvos pašto ženklas (blokas) Lietuvos vėliava – pasaulio viršūnėse (Vilnius, 1997) 


___________________________________________________________________________________

\'\'
Vladas Vitkauskas: „Kiekvienas mūsų gali turėti savo Everestą“


Penkiasdešimt ketverių metų alpinistas Vladas Vitkauskas neseniai lankėsi Panevėžyje. Edukacinio socialinio projekto "Siekiu būti kaip jie..." garbės narys susitiko su Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės internatinės mokyklos moksleiviais. Po susitikimo, kuriame negalią turintiems moksleiviams pasakojo apie iškeltą Lietuvos vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse ir apie du skrydžius oro balionu kartu su oreiviu Vytautu Samarinu, mielai sutiko papasakoti apie save. Žinomas alpinistas sakė, kad planai: kiekvieną dieną daryti, kas svarbiausia - duoti kitiems kažką nekasdieniško.

Raimonda MIKUČIONYTĖ
raimonda@paneveziobalsas.lt

Vidiniai kalnai - sudėtingesni

Alpinistas Vladas Vitkauskas išgarsėjo Lietuvoje ir visame pasaulyje tuomet, kai pirmasis pasaulyje iškėlė Lietuvos vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse.

„Pirmą kartą Lietuvos vėliava iškėliau 1993 metų gegužės 10 dieną ant aukščiausios pasaulyje viršūkalnės Himalajų kalnuose Everesto (8848 metrai). Vėliau mūsų vėliava puikavosi ant Makinlio (Šiaurės Amerika), Vinsono (Antarktida), Kilimandžaro (Afrika), T. Kosciuškos (Australija), Akonkagvos (Pietų Amerika) viršūkalnių. Bet ne tai svarbiausia. Kiekvienas mūsų gali turėti savo Everestą. Yra kiti kalnai, kurie metrais nematuojami. Tai mūsų gyvenimas, mūsų darbai, mūsų namai, mūsų sveikata. Juos ne taip paprasta įveikti ir suprasti, kodėl gyveni, kokius darbus verta nuveikti. Tai daug sudėtingiau nei įkopti per akmenis, ledo laukus į viršūkalnę“, - aiškino alpinistas apie žmogaus vidinius kalnus, kurie daug sudėtingesni nei tikrieji kalnai.

Apdovanotas Garbės diplomu

Jis prisiminė apie apdovanojimą CIFP (tarptautinio Fair Play judėjimo komisijos) Garbės diplomu už tai, kad įkopęs į Everestą ir jau grįžęs į bazinę stovyklą, nors buvo žygio nualintas, nušalęs abiejų kojų pirštus, antrąkart lipo aukštyn - nuleisti žuvusios Nepalo alpinistės kūno. „Kitaip pasielgti negalėjau. Ne tik todėl, kad teko su nepaliete alpiniste bendrauti, bet todėl, kad kalnai vienija kopėjus. Per sezoną į Everestą bando įkopti apie 40 alpinistų. Liūdna statistiką parodo, jog 4 įkopusiems į aukšiausią pasaulio viršukalnę tenka po vieną žuvusįjį. Beje, tų 1993 metų pavasarį, kai kopiau į Everestą, žuvo net 8 alpinistai. Kita vertus, visada atsiranda sakančių, kad niekas neverčia eiti ten, iš kur gali negrįžti. Tie žodžiai nieko nereiškia. Kiekvienas renkasi savo kelią ir žino, ką reikia daryti. Su kalnais nejuokaujama. Tada, kai antrąkart lipau aukštyn nuleisti žuvusios nepalietės kūno, galvojau, kad elgiuosi teisingai. Nors kūnas ir buvo pervargęs, tačiau dvasinis supratimas, kitaip neleido elgtis.“

Tikros aukštumos - ne metrai

Pasak jo, kiekviena viršūkalnė, nesvarbu, kokio aukščio yra, sudėtinga. „Ne kartą kopdamas į kalną ir priartėjęs prie tikslo - kalno viršūnės, nejaučiau džiaugsmo, tik didelę kančią. Kartais atrodydavo - jau nebegaliu, jau viskas: sustosiu čia ir daugiau nė žingsnio. Tačiau atsiveria antras kvėpavimas. Iš kažkur į kūną priplūsta šviežių jėgų ir tu jau viršūkalnėje. Tą, ką padarai įveikęs savo negalią ir išvydęs atsivėrusį prieš akis neišpasakytą žemės grožį, nubraukia užmarštin visas patirtas kančias. Lieki viršūkalnėje tik tu, tavo mintys, dangus ir kalnai. Tai nepakartojams jausmas. Tuomet prisimeni V.Visockio dainos žodžius: geriau už kalnus gali būti tik kalnai. Tačiau kalnai iš akmens ir ledo man liko kaip simbolis bet kokio darbo, kuriam reikia daug pastangų. Todėl ir drįstu sakyti, kad ne Everestas yra aukščiausias Žemės kalnas. Tikros aukštumos matuojamos ne metrais ir ne kilometrais. Didesni, gražesni, dieviškesni, o kartais ir žiauresni gali būti mūsų sumanymai, darbai, kūryba, mintys.“

Svarbu pasėdėti ir ant kelmo

Pasiteiravus apie ateities planus, V.Vitkauskas nebuvo iškalbus: „Planai - kaip kopiant į Everestą: kiekvieną dieną daryti, kas svarbiausia. Deja, lygumose tai sudėtingiau ir, matyt, nedaugeliui įmanoma. Be to, svarbūs nebūtinai žygiai. Kartais nemažiau svarbu pasėdėti ant kelmo... Žinoma, laukia neparašytos knygos, galėtų būti ir kelionės, tačiau - nekasdieniškos. Man svarbiausi darbai panašūs į tuos, kokiuos dariau atvykęs į Panevėžį ir susitikęs su Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos moksleiviams: patirti kitiems kažką nekasdieniško.“

Penkiasdešimt ketverius metus gegužės 7-ąją paminėjęs alpinistas noriai pasakojo apie užaugintus tris vaikus. „Abu sūnūs baigė Vilniaus universitetą ir dirba. Dukra ten pat baigia medicinos 3-ąjį kursą. 2006 metais ji praktiką atliko Liublianos ligononėje. Be to, ji suspėjo ne tik atlikti praktiką, bet ir įkopti į aukščiausią Slovėnijos kalną Triglava“, - džiaugėsi V.Vitkauskas vaikų pasiekimais.

Nesveikatą „užsidirbo“ pats

Alpinistas nepamiršo paminėti, kaip „užsidirbo“ savo nesveikatą. „Kadaise ją “užsidirbau” pats. Persitempiau, ypač sportuodamas. Greitai įsitikinau, jog medicina nepadės. Paskui prireikė gal penkiolikos metų, kol supratau, ką privalau daryti ir ko negaliu, kad jausčiausi sveikas. Dabar žinau, jog negalavimai buvo duoti tam, kad imčiau mąstyti ir netapčiau žmogumi, dirbančiu tiktai raumenimis. Taip ėmiau artėti Tikėjimo, Dievo link, tik tiek, kad šis mano ,,kelias” ėjo per kalnus: aukštumose ne tik metrais ar kilometrais gali pasijusti arčiau Dangaus.“

Be to, kopimo į didįjį kalną Everestą V.Vitkauskas niekada tiesmukai negali lyginti su sportu: „Kaip nedera gretinti šiltnamio su gūdžia giria. Jau vien buvimas aštuonių kilometrų aukštyje - tai nesibaigiantis balansavimo ant būties ašmenų supermaratonas. Pasiekęs tokią finišo juostelę, nebesistebi Tibeto lamų kalbomis, kodėl, girdi, užsieniečiams reikia užsikrauti didžiausius kopimo vargus. Juk paprasčiausia yra pakilti į viršūnę savo subtiliuoju kūnu", - atviravo jis, o į amžiną klausimą, kodėl kopiama į Everestą, atsakė Džordžo Meliorio žodžiais: „Todėl, kad jis yra“.

Oro balionu skraidino trispalvę

V.Vitkauskas aiškino, kodėl kovo 7-ąją kartu su oreiviu Vytautu Samarinu antrąkart pakilo oro balionu ir skraidino Lietuvos trispalvę: „Bene svarbiausias idėjinis šių abiejų skrydžių akcentas - lietuviška trispalvė, kuri prieš 15 metų plevėsavo ant Gedimino bokšto Vilniuje. Audros buvo nuplėšta ir apvyniota aplink stiebą. Teko gelbėti vėliavą. Skrydžio metu vėliava puošė baliono kupolą. Beje, skrydis skirtas Kovo 11-ajai - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai.“

Tai jau ne pirmas kartas, kai V.Vitkauskas rekordų siekia nešdamas Lietuvos vėliavą, pasiektus laimėjimus praturtindamas gilia simboline prasme. Kovo 7-ąją V.Samarinas ir V.Vitkauskas karšto oro balionu pakilo iš Druskininkų ir perskrido visą Lietuvą bei pasiekė Lietuvos skridimo oro balionu nuotolio ir trukmės rekordą. Iš viso jie nuskrido apie 350 kilometrų, o ore išbuvo per 9 valandas. Oro sąlygos skrydį pakoregavo, nes vėjas juos nunešė į Latviją ir oreiviams teko nusileisti netoli Tukumo (Latvija) miesto. Tai antrasis jų rekordas. 2006 metų lapkričio 27-ąją pasiekė skrydžio aukščio rekordą pakilę į 10064 metrų aukštį.

Vlado Bukėno ir Vlado Vitkausko asmeninio albumo nuotraukos



 
  © e-Solution: InDis Baltic